Viskas

de
Souza mokiniai buvo O.C. Huguenin ir karininkas Paulo Justino Strauss,
savo knygą paskyrę mokytojui ir jo žmonai D.Helena Jefferson de Souza.
Jiedu sakė, kad NSO pakyla iš požemių.

O.C.Huguenin pateikia ir Žemės vidaus diagramą, parodančią didelėse ertmėse esančius požeminius miestus įvairiame gylyje. Žemės centre yra Šambala.
Ir “toji žmonija” pasiekė aukštesnį civilizacijos lygį [rozekreiceris
Bulwer Lytton, "The Coming Race"]. Juose rado išsigelbėjimą išsigelbėję
iš žemynų, buvusių Atlanto ir Ramiojo vandenynų vietose.

Požeminė
ertmė apšviečiama ne lempomis, o oro įelektrinimu. Šios šviesos dėka
auga augalai ir gyventojai užsiaugina maisto, nes Utopijos gyventojai
yra vegetarai.

Garsiausi
iš atsiveriančių tunelių yra Roncador kalnuose į šiaurės rytus nuo
Matto Grosso [Brazilija], kur paskutinįsyk buvo matytas pulkininkas
Fawcett su sūnumi Jack. Pasirodė, kad jo ieškomas miestas nėra
griuvėsiai paviršiuje, o požeminis atlantų miestas. Taip mano
profesorius de Souza, karininkas Strauss ir O.C. Huguenin.

Tą tunelį saugo Chavantes ir Murago indėnai, žudantys visus, kurie įžengia nekviesti. Carl Huni, daug metų gyvenęs Matto Grosso rašo:

“Murcego
indėnų uoslė išlavėjusi labiau nei kitų gyvūnų. Ir jie yra nepaprastai
stiprūs. Ir net jei jie leidžia įžengti į urvus, gali būti, kad tapsite
prarasti šiam pasauliui, nes jie atidžiai saugo paslaptis. Jie gyvena
olose ur tik naktimis išeina į aplinkines džiungles. Tačiau jie neturi
kontaktų su požemių gyventojais, kurių miestus pastatė atlantai. Jų
nepasiekė radioaktyvūs krituliai…

Taip
pat girdėjau apie daugybę požeminių urvų esančių toli į šiaurės rytus
nuo Cuiaba, netoli Rio Araguaya, link Amazonijos…”

Tai,
kad nemažai [atlantų?] miestų rasta šiauriau Matto Grosso ir
Amazonijoje, rodo, kad kadaise [atlantai?] buvo apgyvendinę šią šalį.
Bet kam tada jiems reikėjo statyti požemių miestus?

Vienas
atlantiečių, kilus susinaikinimo grėsmei, išsaugojo geriausią gyventojų
dalį nuvedęs į Brazilijos plynaukštę, kur jie persikėlę į požemius
išsigelbėjo nuo radioaktyvių nuosėdų, iškritusių po atominio karo,
sukėlusio tvaną. Dabartinė požemio civilizacija yra Atlantidos,
nuskendusios prieš 11500 m., išvystymas (paskaitykite apie Naska linijas). O gal ir Lemūrijos ar Hiperborėjos, dievų tautos, palikuonys.

Atlantidos
centre buvusio šv.kalno prisiminimui vėliau buvo statomos piramidės -
Egipte ir Meksikoje. Atlantų persikėlimas į požemius prieš nugrimstant
Atlantidai teutonų įvardintas kaip “Gotterdamerung”, Dievų prieblandos
metas. Vienas vokiečių naujakurys Brazilijoje, St. Catarina parašė
knygą senąja vokiečių kalba turinčią sąsajų su požemių pasauliu - ir
teigia tą informaciją gavęs iš indėnų.

Prof. Henrique J.de Souza, Brazilijos teosofų bendrijos prezidentas savo žurnale straipsnyje “Does Shangli-la exist?” rašo:

“Visos
tautos nuo senų laikų turėjo legendą apie šv.Žemę ar Žemės rojų… Apie
jį tegali sužinoti tik to verti asmenys… Šios žemės paieškos yra visų
mistinių mokymų pagrindas… Senieji rosekreiceriai
tai įvardino senuoju prancūzų kalbis žodžiu VITRIOL (Vista Interiora
Terrae Restificando Inyenes Omnia Lapidem), pažyminčiu, kad “žemės
gelmėse randasi tikroji paslaptis”. Kelias į ten - įšventinimas.

Senovės
Graikijoje Delfų ir Eliziejų misterijose ta Žemė įvardijama kaip Olimpo
kalnas ir Eliziejaus laukai. Vedose ji vadinama keliais vardais -
Ratnasanu (brangakmenių viršūne), Hermadri (aukso kalnas), Meru kalnu
(dievų buveine). Šio kalno viršukalnė yra danguje, vidurinė dalis
žemėje, o pagrindas požemyje.

Skandinavų
Edos mini dangaus miestą požemių Asar žemėje. Mesopotamijoje - Amenti
žemė, Egipto “Mirusiųjų knygoje'” - 7-ių žiedlapių, Višnu ir Edomo (ar
Edeno) kanalų miestas judaizme…

Šambala
(Šamb-allah), dievų šventykla ir Erdamf Tibete bei Mongolijoje. Persai
ją vadino Alberdi arba Aryana, jų protėvių žeme. Žydai - Canaan, o
meksikiečiai Tula ar Tolan, actekai Maya-pan. Ispanai, atvykę į
Ameriką, ieškojo El Dorado, aukso miesto, apie kurį, tikriausiai,
išgirdo iš čiabuvių, jį vadinusių Manoa arba Karalių aukso drabužiais
miestu.

Keltams
ji Duat arba Dazanda, Paslapčių miestas, kinai kalba apie Chivin
(tuzino gyvačių) miestą, esančio požemiuose, ant kurių laikosi dangaus
pagrindai. Tai Calcas [Calcis ar Kalki] žemė, garsioji Kolchidė, kurios
ieškojo argonautai dėl aukso vilnos. Viduramžiais kalbėta apie
Apvaliojo stalo riterių (vadovaujamų karaliaus Artūro, kuriam padėjo
burtininkas Merlin) Avalono salą, šv.Gralio paiešką. Sunkiai sužeistas
karalius Artūras paliepė bendražygiui Belvedere sėsti į laivą ir vykti
į žemę pakraštyje palydėdamas tokiais žodžiais: “… kur niekad nelyja, kur nėra ligų ir niekas nemiršta“.

Tai
ir vikingų Walhalla, Salvat kalnas šv.Gralio riteriams, Thomas More
Utopija ar Campanella Saulės miestas, Šangri-la tibetiečiams ir budistų
Agharta“.

“Fariziejai ir metraštininkai paėmė Išminties raktus ir juos paslėpė. Nei patys įėjo, nei
kitiems leido.”

Tomo evangelija

Theodore Fitch knygoje “Our Paradise inside the Earth” sakoma, kad “ateiviai” tik sakosi esą iš kitų planetų, kad paslėptų savo tikrąją vietą. Tad iš kur jie gali kilti? Ogi, iš Žemės gelmių! NSO kilmės iš Žemės požemių teorija kilo Brazilijoje (1957-ais išėjusi knyga “From the Subterranean World to the Sky: Flying Saucers”). Sakoma, kad Brazilijoje yra daug įėjimų į požemių pasaulį. Du tyrinėtojai grįžo iš tunelių netoli Ponte Grosse, kur 5-ias dienas praleido po žeme ir sutiko 50 suaugusių ir keletą vaikų. Jiedu rado ir kitą tunelį netoli Rincon, iš kurio matė kylančias ir besileidžiančias “lėkštes” ir girdėjo puikaus choro dainas. Senolis prie Concepiao sako aplankęs požemių miestą, kur regėjo keistas transporto priemones. O tyrinėtojai tunelyje prie Rio Cardor sutiko nuostabią moterį, atrodančia kaip 20-ies, bet bet besisakančią esant 2500 m. amžiaus. Vėliau šią hipotezę [jau JAV] ėmė karštai propaguoti “Flying Saucers” redaktorius Ray Palmer. 1959 m. gruodžio mėn. straipsnyje “Saucers from Earth: A Challenge to Secret” jis rašė “”. Šis straipsnis buvo sensacija ir JAV saugumo tarnybos konfiskavo numerį ir nutraukė jo platinimą 5000-iems prenumeratorių. KODĖL?

Gray Barker
1960 m. sausio 15 d. savo “The Saucerian Bulletin” rašė, kad Palmer
rėmėsi spaudos ir radijo pranešimais apie admirolo Richard E.Byrd
skrydį į Šiaurės polių 1947-ais, kai, jo žodžiais, už Poliaus atrado
žemynus be ledų, su ežerais ir kalnais, keistais gyvūnais. Virš tos
sausumos jis nuskrido 1700 mylių. Sako, kad yra atrastas keistas
palydovas, besisukantis virš abiejų polių, kurio į kosmosą nesiuntė
jokia vyriausybė. O Barker knygoje “They knew too much about flying
saucers” minimas neįprastai didelis NSO kiekis prie Pietų poliaus.   

 Tai ką norėjome išgirsti, kai buvome vaikai…

 Kests Ir Vyts “bludija” parodoje. Be komentaru…

 Kai zmones nepatenkinti gyvenimu, daznai iesko isigelbejimo tikejime. Kartais tai atveda juos i labai keistas sektas.
 
                                  Pelenai is oro

 Septynių pasaulio stebuklų savoka atėjo iš 3
a.pr.m.e. Tačiau kas pirmas juos išvardijo tiksliai nėra žinoma.
Daugelis šių nuostabių, gigantiškų statinių iki pat šių dienų stebina
žmones savo didybe. Gaila išliko tik vienas iš mums žinomų pasaulio
stebuklų - tai piramidės.

 Taigi kviečiu pasidalinti savo žiniomis, pastebėjimais ir nuomonėmis apie šiuos neprilygstamus kūrinius.

 O pradžiai šiek tiek išsamiau apie juos:

 I pasaulio stebuklas. Egipto piramidės
 
 Pieamidės yra milžiniški akmeniniai statiniai. Jose senovės
Egiptiečiai laidodavo faraonus. Piramidė iš vidaus - kelios vėdinimo
angos, netikras kapas plėšikams apgauti ir koridoriaus sujungti
valdovės bei faraono kapai. Iki 1889 metų (tada pastatytas eifelio
bokštas) piramidės buvo aukščiausi statinia žemėje.
 Egipto
piramidės yra pats seniausias iš septynių pasaulio stebuklų.
Paradoksalu, tačiau šis vienintelis stebuklas išlikęs iki mūsų dienų.

 II stebuklas. Babilono sodai.

 Kabančiuosius sodus Babilonijos karalius Nabuchodonosoras pastatė
savo žmonai. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai.
Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos,
sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu,
užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į
žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio
storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius
aukštus jungė platūs, nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis
plytelėmis.
 Kabantieji sodai greit sunyko, nes nutrūko
vandens tiekimas iš Eufrato. Vėliau potvynis išardė kolonas, padarytas
iš nepakankamai išdegto molio plytų.

 III stebuklas. Efeso artemidės šventykla.

 Ilgis - 109 m
 Plotis - 50 m
 Kolonos - 20 m
 Pamatai - akmens anglis ir vilna

 Artemidė - senovės graikų miškų, medžioklės bei gyvulių deivė.
Efeso mieste buvo net kelios Artemidei garbinti pastatydintos
šventyklos, iš kurių dvi vertos stebuklo vardo, dėl to nuo seno kilo
tam tikra painiava. Galiausiai apsistota ties viena, VI a.pr.m.e.
viduryje pradėta statyti švenykla.
 Dėl dažnų Efeso miestą
kankinančių žemės drebėjimų šventyklą nutarta statyti pelkėtoje žemėje,
kuri veiktų kaip puikus amirtizatorius.
 Šventyklą statė žymus
architektas Chersitronas. Vėliau jo darbą tesė sūnus Metagenas. Darbą
baigė architektai Demetrijas ir Peonitas.
 Efeso Artemidės
Šventykla buvo baigta statyti apie 450 m.pr.m.e., 356 m.pr.m.e švenykla
buvo padegta. Šventovę atstatė arceologas Cheirokratas. Šventyklos
išplanavimas buvo toks: už didelio prieangio - pranaoso buvo erdvi
pagrindinė salė - celė su paauksuota artemidės skulptūra, už jos
o****odomas (nedidelė patalpa su atskiru išėjimu). 263 m.e.m šventyklą
sugriovė barbarai gotai.

 IV stebuklas. Halikarnaso mauzoliejus.

 Halikarnasas buvo vienas turtingiausiujų mažosios Azijos miestų.
Jis garsėjo karaliaus Mauzolo, mirusio apie 353 m.pr.m.e., kapaviete.
 Halikaranso mauzoliejus pastatytas tuo pat metu, kaip ir antroji
Artemidės šventykla. Graikų architektūroje iki jo nebuvo nieko
panašaus, tačiau po to idėjos perimtos ir pritaikytos statant daugybę
kitų tumetinių pastatų. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo
panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė 15 dorėninių
kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės -
jonėninės.
 Pastatas buvo 77 m ilgio, 66 m pločio 46 m
aukščio, padalytas į tris aukštus. Mauzoliejaus statybose darbavosi
geriausi to meto meistrai - architektai Pitėjas ir Satyras, skulptoriai
Leocharas, Briaksidas bei Timotėjas.
 Išstovėjęs apie 1800 m.,
iki XV a., mauzoliejus buvo sugriautas Kryžiuočių riterių. Šie jo
liekanas panaudojo šv. Petro pilies statybai.

 V stebuklas. Rodo kolosas

 Rodo
salos kolosas - tai didžiulė senovės graikų saulės dievo Helijo
skulptūra. Ją rodiečiai sumanė pastatyti pardavę helepolės (bokšto ant
ratų, kurį paliko Demetrijus (Demetrijus Poliorketas 337 - 283
m.pr.m.e) po apsiausties atsitraukdamas paliko Rodo saloje) geležį.
 Manoma, jog skulptūros autorius buvo Charis iš Lindo arba Lachesas.
 Helijas buvo pavaizduotas kaip aukštas ir grakštus jaunuolis su
spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Jis stovėjo šiek tiek atsilošęs,
dešinę ranką pridėjęs prie kaktos, kaire ranka laikė iki žemės
krintantį apsiaustą.
 Statulos aukštis apie 36 metrus.
 Visas koloso paviršius buvo kruopščiai padengtas bronzos plokštėmis.
 Statula buvo baigta statyti apie 280 m.pr.m.e. Išstovėjęs 56 metus kolosas sugriuvo per vieną didelį žemės drebėjimą.

 VI stebuklas. Aleksandrijos švyturys

 Ptolmėjaus Sotero įsakymu 285 m.pr.m.e buvo pastatytas 120 metrų
aukščio trijų aukštų bokštas vadinamas Aleksandrijos švyturiu. Šis
įmantrus statinys buvo statytas tik 5 metus, nes tumetinis
Aleksandrijos mokslas ir technika buvo labai išvystyti. Švyturį statė
architektas Sostratas Knidietis. Jame buvo astronomijos aparatų,
vėjarodžių, nuo viršūnės puikiausiai matėsi iš toli atplaukiantys
laivai.
 Švyturys užgęso ir apgriuvo dar Romos imperijos laikais, apatinis aukštas išstovėjo iki XIV a.

 VII stebuklas. Olimpijos Dzeuso statula

 Dzeusas - senovės graikų vyriausiasis dievas, dievų ir žmonių
tėvas ir valdovas. Olimpijos mieste pagarsėjusiame olimpinėmis
žaidynėmis Dzeuso statulą pastatė skulptorius Fidijas. Jos aukštis
siekė net iki 17 metrų.
 Dievų karalius sedėjo soste. Viršutinė jo kūno dalis buvo nuoga,
apatinė apsiausta brangiu apsiaustu. Vienoje rankoje Dzeusas laikė
deivės Nikės statulą, kitoje - lazdą, papuoštą erelio atvaizdu. Galvą
puošė alyvmedžio šakų vainikas. Dzeuso statula sudegė Bizantijos
imperatoriaus Teodosijaus II (V m.e.a.) rūmuose Konstatinapolyje.

 Viena iš pačių herojiškiausių pasaulio istorijoje
imperatoriaus Teodosijaus siena daugiau nei tūkstantmetį saugojo
Konstantinapolį nuo įvairiausių užpuolikų. Tiksliau, tai buvo ne siena,
o dvigubų sienų grandinė, nekalbant apie 11 suvtirtintų vartų ir 192
bokštus. Sienos statytos Teodosijaus II valdymo metais (412 - 422) ir
jos ilgą laiką sąžiningai buvo laikomos neįveikiamomis. Beje
“pralaužti” 6,5 kilometrų ilgio sienas, nusitęsusias nuo Marmuro jūros
iki auksinio rago įlanko, bandė daugelis. Tačiau Teodosijaus sienos
“krito” tik 1453 metais, kai Konstantinapolį užėmė turkas Machmedas
Nugalėtojas. Atskiros žymiųjų sienų dalys išliko iki šių dienų ir
primena Bizantijos imperijos didingumą.

 P.S. Manau, kad baigiau rašyti apie sienas, nebent jei norit
(parašykite komentaruose) aprašysių Kremliaus ir raudų sienas.

 Skirdama Vakarų ir Rytų Berlyną ji egzistavo neilgai,
mažiau nei 30 metų, bet tapo XX amžiaus antrosios pusės simboliu, kai
pasaulis balansavo prie atominio karo ribos. Sieną sugriovė, bet
nedidelę, dalį išpuoštą įvairių šalių dailininkų tapyba, paliko -
būsimoms kartoms pamokyti. Ir liniją kur ėjos siena galima pamtyti
nupieštą ant asfalto. Sieną tiesiog išrinko po akmenėlį, ir dabar jie
parduodami netoli buvusios sienos esančiuose suvenyrų kioskuose.
Kiekvienas gabalėlis turi autentiškumo sertifikatą. Ką gi Vokiečių
praktiškumas žinomas visiems.
 Berlyno siena išnyko per kelias valandas - kaip ir atsirado…
Šeštajame dešimtmetyje siena tarp Rytų ir Vakarų Berlyno buvo, žinoma,
užrakinta, bet vis tiek turėjo daugiau galimybių pabėgti iš
socialistinio rojaus. Beje daugelis pakankamai legaliai važinėjo dirbti
iš Rytų Berlyno į vakarų, lankė kitoje pusėje likusius giminaičius…
Visa ši laisvė baigėsi 1961 metų rugpjūčio 13 dieną. Atsibudę ryte
Berlyniečiai pamatė tik ką tik pastatytą tvorą, ryžtingai skiriančią
vilkus nuo avių ir pelus nuo grūdų. Taip buvo realizuota N.Chruščiovo,
panorėjusio turėti “antifašistinę apsauginę sieną”, idėja. Vienintelė
vieta, kur buvo galima pereiti sieną, beveik trisdešimt metų buvo
liūdnai pagarsėjęs “Čarlis” (tarptautiniame fonetiniame alfabete
žymimas raide C). Stebėjimo bokštelis šalia praėjimo dabar virto
muziejumi, kuriam, beje, vadovauja rusų emigrantė. Čia pat - sienos
fragmentai ir daugybė kryžių kaip atminimas tų, kurie žuvo bandydami
pabėgti iš Rytų Berlyno. Sieną bandydavo įveikti visais įmanomais
būdais - ir oru, ir po žeme… Tačiau ne visiems drąsuoliams pasisekė.
 Sieną atidarė 1989 metų lapkričio 9 dieną, valdant M.Gorbačiovui.
Po trijų savaičių kancleris Kolis prakalbo apie Vokietijos sujungimą,
ir sienos nebeliko.
 Faktai

1. Berlyno sienos ilgis - 155 kilometrai. 43,1 km sienos ėjo būtent per miestą.
2. Sienos aukštis siekė 4,1 m.
3. Palei sieną buvo pastatyti 293 sargybos bokšteliai, 97 bunkeriai ir ilgalaikės šaudymo vietos.
4. Per 28 metus į kalejimą papuolė daugiau nei 75 tūkstančiai
   nesėkmingų pabėgelių. 890 žmonių, bandydami pabėgti, žuvo. Vidutiniškai
   7žmonės per dieną bandė pabėgti iš VDR į VFR.
5. Tarp pabėgančių buvo tūkstančiai pasieniečių. Iš jų 2500 pasiekė
   vakarus, 5500 buvo pagauti ir nuteisti (dažniausiai penkeriems metams).
   Civiliams grėsė kalėjiomas nuo 1 iki dviejų metų.

 Thanks for coments Nightmare. Respect